Baigęs sergėti žmones, ėmėsi gelbėti medžius

No Image Available

Medžių daktaras – taip trumpai apibūdinama arboristo profesija. Nors Lietuvoje rašomi tik pirmieji arboristikos istorijos puslapiai, pavojingą profesiją pasirinkęs nedidelis būrelis pradininkų šalyje drąsiai brėžia arboristikos kryptis, kurios turėtų tapti pavyzdžiu ateities kartoms.

Sename buvusio dvaro parke Šalčininkuose susitikome su vienu iš jų – arboristu Renaldu Žilinsku, kuris jau kiek daugiau nei metus yra ir „Husqvarna“ ambasadorius. Vyras su savo komanda parke nuo ankstaus ryto pluša jau kone savaitę – bando parkui grąžinti per daugelį metų prarastą didingą vaizdą, pagydyti medžius ir padaryti juos saugius po parką vaikštantiems žmonėms. Šiandien karstymasis po kelias dešimtis metrų siekiančias medžių lajas – Renaldo kasdienybė, tačiau ilgus metus jis buvo policijos pareigūnas.

Kada ir kaip susidomėjote arboristika?

Esu policijos pareigūnas pensininkas (šypsosi). Kai prieš septynerius metus baigiau karjerą policijoje, ieškojau, kur galėčiau „pravėdinti galvą“ nuo įtampos ir streso, kuris susikaupė per darbo metus. Kad atstatyčiau psichologinę būseną, ieškojau sąlyčio su gamta. Tuo metu domėjausi medžių priežiūra ir užkliuvo žodis arboristas. Aiškinausi, kas tai ir suradau Lietuvos arboristikos centrą. Ten sužinojau, kad renkama grupė į pirmuosius arboristikos kursus Lietuvoje, kuriuos ves kolegos iš Latvijos. Susirinkome šešiese. Kursai buvo brangus malonumas – už dviejų savaičių kursus mokėjome po 2500 litų! Tai buvo avantiūriška investicija, nes tuo metu arboristų Lietuvoje niekam nereikėjo.

O dabar jau reikia?

Lietuvoje arboristika – naujas dalykas, iki šiol mažai kas apie ją žino. Profesionaliai arboristika užsiimu dar tik penktus metus, nors esu vienas pirmųjų arboristų Lietuvoje. Visgi, per tuos kelerius metus įvyko nemažai pokyčių – vis daugiau žmonių supranta, kad medžiams prižiūrėti reikia specialisto, kad medkirtys dažnai nėra geriausias pasirinkimas. Taigi, pradeda ieškoti arboristų, nes jie geba įvertinti medį, jo būklę, atpažįsta ligas ir žino, kaip medžiui padėti. 2015 m. su kolegomis įkūrėme Lietuvos arboristų asociaciją (R. Žilinskas yra jos vadovas) ir taip atvertėme naują puslapį Lietuvos arboristikos istorijoje.

Žvelgiant iš šalies atrodo, kad medkirtys dirba ant žemės, o arboristas – aukštai medyje. Kuo arboristas skiriasi nuo medkirčio?

Esminis skirtumas vienas – arboristas medį siekia išsaugoti, o medkirtys – iškirsti. Žiūrėdamas į medį, medkirtys mato kubus, kiek iš konkretaus medžio jis gaus lentų arba medienos. Arboristas į medį žiūri kaip į ekosistemos vienetą. Jis stengiasi padaryti, kad medžiai, ypač brandūs, būtų saugūs aplinkai ir žmonėms, stengiasi padėti medžiui prisitaikyti prie urbanizuotos teritorijos. Medkirtys vertina, į kurią pusę medį nuversti, o arboristas – kaip su juo elgtis.

Minėjote, kad arboristiką atradote, nes baigęs karjerą policijoje norėjote atstatyti dvasinę pusiausvyrą, ar pavyko?

Be abejo! (Šypsosi) Gamta visada gydo. Kiekvienas gyvas organizmas turi savo bioenergetinį lauką, taigi, kontaktuodamas su medžiu, jauti jo energiją. Pavyzdžiui, kai dirbu su ąžuolu, ypač pavasariop, kai į medį pakyla gyvybė, po darbo jaučiuosi pilnas energijos, nors, atrodo, turėčiau būti pavargęs. Iš medžio gaunu energijos. Apskritai, kuo senesnis medis, tuo geresnė jo aura. Būna, kad laipiojant ar vaikščiojant ant šakų paslysta koja, bet būnant sename medyje net keiksmažodžiai neišsprūsta (juokiasi). Štai liepa veikia raminančiai, o eglės, tuopos ar drebulės, kurios laikomos medžiais vampyrais, sutraukia neigiamą energiją, todėl jautiesi palengvėjęs.

Pasakojate, kiek daug teigiamų dalykų gaunate, tačiau arboristo darbas neatrodo lengvas. Ar kiekvienas gali būti arboristu?

Kai manęs šito paklausia, aš visada sakau, kad arboristui, kaip ir kunigui, reikia pašaukimo. Jeigu jo neturėsi, arboristu nedirbsi. Darbas reikalauja didelės fizinės ištvermės, geros koordinacijos ir reakcijos, specialių žinių, kurias reikia nuolat atnaujinti, todėl jeigu nesi sutvertas būti arboristu, juo ir nebūsi. Pažiūrėjus į dirbantį žmogų matosi, ar jis dirba su malonumu, ar tik dėl atlyginimo. Pastarieji labai greit susiranda lengvesnį darbą ir išeina. Šalyse, kur arboristikos tradicijos senos (Čekijoje, Vokietijoje ar net Latvijoje), žmonėms arboristika yra ne darbas, o gyvenimo būdas. Daugelis dabar save vadina arboristu, nes tai tapo madinga,  bet būti tikru arboristu gali ne kiekvienas.

Turbūt kiekviena arboristo darbo diena kupina iššūkių, kokį didžiausią iššūkį teko įveikti pačiam?

Praėjusiais metais daug dirbome su paminkliniais medžiais, t. y. medžiais senoliais, kuriems jau daugiau nei 200 metų. Dirbti su medžiais senoliais reikalingos specifinės žinios. Blogiausia, kad genėjimo kultūros Lietuvoje iki šiol nebuvo, nes pagrindinė medžių priežiūra apsiribojo visų šakų sukėlimu į viršų arba viršūnės nupjovimu. Kiek pasiekė, tiek nupjovė, kaip mokėjo, taip pjovė. Negana to, prieš 30–40 metų buvo madinga medyje atsiradusias dreves užbetonuoti. Dabar mes tą betoną turime išmesti lauk, drevę vediname, darome ventiliaciją.

Vienas man įdomesnių medžių buvo maždaug 500 metų amžiaus Montrimų ąžuolas, augantis netoli Rietavo. Jis buvo vėtrų aplaužytas ir ugnies paliestas. Mūsų tikslas buvo padaryti, kad senolis neišvirstų, kad toliau sėkmingai gyvuotų ir augtų. Tikslams pasiekti teko net kviestis ekspertus iš Lenkijos.

Arboristui labai svarbu patikimi, saugūs ir efektyvų darbą užtikrinantys įrankiai. Kokius įrankius naudojate jūs?

Visuomet, kai darbui reikia kažkokios technikos ar įrankių, iškyla tas pats klausimas – ką gi pasirinkti? Nuo praėjusių metų mūsų komanda dirba su naujos kartos „Husqvarna“ technika, kurios dabar į nieką nekeisčiau. „Husqvarna“ jau kurį laiką didelį dėmesį skiria arboristams, atsirado ir atskira rūbų, ir technikos linija.

Vienas pagrindinių mūsų įrankių – akumuliatorinis pjūklas, naudojame T536Li XP modelį. Jis mums – išsigelbėjimas, nes galime dirbti mieste ir nedrumsti gyventojų ramybės. Jis dirba tyliai, ramiai. Iš pradžių gąsdino mintis, kad greit išsikraus akumuliatorius, tačiau tai tėra mitas. Su vienu akumuliatoriumi sutvarkome visą medį! Be to, mums labai svarbu saugumas, todėl dirbdami benzininiu pjūklu, be visų saugos priemonių, turime dėvėti ir ausines bei veidą dengiantį apsauginį tinklelį. Ne paslaptis, kad dirbant medyje ausinės maišo, jos kliūna už šakų ir sukelia nepatogumų.  Dirbant su akumuliatoriniu pjūklu ausinių nereikia, nes jo keliamas triukšmas neviršija leistinų normų. Be to, man labiau patinka akumuliatorinio pjūklo forma – jis pailgesnis, todėl su juo lengviau manevruoti tarp šakų. Galiausiai, jį kur kas lengviau užvesti, nereikia traukyti starterio virvelės ar apšildyti. Dirbant aukštai, kur įsitaisyti patogiai ir stabiliai ne visada paprasta, tai labai svarbu.

Matau, kad šalia akumuliatorinio pjūklo turite ir benzininį, kuriais atvejais renkatės vieną, o kada kitą?

Taip, neišsiverstume ir be benzininio modelio, šiuo metu turime T540 XP modelį. Jis atrodo mažiukas, tačiau iš tiesų yra labai galingas ir su juo dirbti – tikras malonumas (šypsosi). Kai medžius prižiūrime, tai yra, kai genime jų šakas, dažniausiai naudojame akumuliatorinę techniką, o kai medžius reikia išpjauti, renkamės benzininį pjūklą.

Įrankiai – jūsų duona, kaip juos prižiūrite?

Prieš pradėdami darbą įrankius visuomet išvalome, patikriname, ar gerai įtempta grandinė, ar nereikia jos pagaląsti. Kartą per savaitę ar dvi, išardome beveik visą pjūklą ir išvalome visus filtrus. Jeigu įrankiu tik naudosiesi, bet neprižiūrėsi, jis ilgai netarnaus. Kol kas su „Husqvarna“ įrankiais jokių problemų neturėjome. Aišku, grandines reikia retkarčiais pakeisti, ypač po ilgesnio darbo mieste, nes čia augančiuose medžiuose randame visko: ir vinių, ir skeveldrų. Jeigu medis auga šalia gatvės, tuomet būna tikra tragedija. Būna, kad jei tokį medį reikia išpjauti, net nukapojame žievę, nes ji pilna žemių, smėlio, akmenukų. Miesto medžiai savyje sukaupia labai daug žemių, kartais pjaunant net matai kaip laksto žiežirbos.

Vyrai aprangai nelinkę skirti daug dėmesio, tačiau arboristui ne mažiau nei įrankiai, turbūt svarbi ir judesių nevaržanti, patogi apranga...

Patogi apranga svarbu, kad ir ką darytum.  Mes naudojame „Husqvarna“ arboristams skirtus drabužius. Jie nevaržo judesių, yra lengvi ir apsaugo nuo sužalojimų. Dažnai tenka išgirsti, kad dirbant reikėtų rinktis natūralių audinių drabužius, tačiau yra priešingai – natūralūs audiniai sugeria prakaitą, jie tampa šlapi, prie jų limpa purvas ir šiukšlės. Aktyviam darbui pritaikyti drabužiai prakaito nesugeria, jie jį tiesiog išgarina, todėl, kad ir kiek prakaituotum, drabužis neapsunksta ir nėra to nemalonaus jausmo.  Visuomet raginu investuoti į drabužius, su kuriais dirbate, nes tai yra investicija į jūsų pačių saugumą ir komfortą. Be abejo, kuo geresnės technologijos naudojamos, tuo didesnė drabužių kaina, tačiau, patikėkit, tai atsiperka, kai tu esi medyje (šypsosi).

Turbūt retas kuris medžiams savo kieme prižiūrėti prašo arboristo pagalbos, kada reikėtų kviesti specialistą, o kada galima pačiam sutvarkyti medį?

Arboristai medį prižiūri nuo pasodinimo iki iškirtimo. Jei pasodinai jaunus medelius, tam, kad po to nereikėtų vargti, pirmus 4–5 metus juos turėtų prižiūrėti arboristas, ypač jei tie medeliai atkeliavo ne iš medelyno, o iš miško. Gali užtekti specialistą pasikviesti tik kartą, kad jis medelį suformuotų ir parodytų, ką artimiausius metus reikia padaryti pačiam. Jeigu medelį pasodinai ir pamiršai, ateityje gali turėti problemų. Įgimta medžio forma yra vienas kamienas, viena viršūnė ir skeletinės šakos. Jeigu medį pasodiname ten, kur jis turi daug erdvės, jis formuoja kelis stiebus, kelias viršūnes ir tuomet jis tampa problema, nes esant stipriam vėjui, gali skilti.

Na, o jeigu medis brandus, geriau pačiam nedaryti nieko ir kviestis arboristą, kuris medį padarys saugų. Dažnai brandūs medžiai būna netinkamai apgenėti, juose formuojasi drevės. Kad ir kaip būtų gaila, neretai tenka konstatuoti, kad medį geriau tiesiog išpjauti.

Ačiū.

Kontaktai spaudai

Tadas Gudauskas
Viešieji ryšiai
peter.jonson@husqvarna.com
+370 37 308 600